Lėtinės obstrukcinės plaučių ligos diagnostikos ir gydymo retrospektyvioji analizė Lietuvoje
Santrauka
Lėtinės obstrukcinės plaučių ligos (LOPL) diagnostika ir gydymas Lietuvoje vis dar yra nepakankami. Retrospektyviai išanalizavus „Foxus“ sistemos duomenis (2023–2024 m.), nustatyta, kad iš 1,1 mln. pacientų tik 11 693 kartų užfiksuota LOPL (J44) diagnozė, nors diagnostiniai algoritmai identifikavo net 146 740 rizikos grupės pacientų. Pirmą kartą elektroninis perspėjimas dėl galimos LOPL buvo sugeneruotas 147 022 kartus, tačiau gydytojui pulmonologui konsultuoti nusiųsta tik 7,8 proc. (n = 11 494), o LOPL diagnozė patvirtinta 13,5 proc. jų. Pirmą kartą nustačius LOPL diagnozę, 57,4 proc. pacientų skirtas ilgo veikimo β2 agonisto ir ilgo veikimo muskarino receptorių blokatoriaus derinys (IVBA ir IVMB), 41,1 proc. – IVBA, IVMB ir įkvepiamojo gliukokortikoido (IGK) derinys, 5,6 proc. pacientų farmakoterapija nepaskirta. Gydymo optimizavimo algoritmas sugeneravo 4 610 perspėjimų, bet tik 21,6 proc. (n = 995) pacientų nusiųsti gydytojui pulmonologui konsultuoti dėl gydymo peržiūros ir korekcijos; gydymas pakeistas 37,2 proc. jų. LOPL gydymui optimizuoti siųsti pacientai dažniausiai buvo gydomi IVBA, IVMB ir IGK deriniu, o tai rodo, kad jie sirgo sunkia ligos forma, jautė varginančius simptomus ir patyrėdažnus paūmėjimus. Šie rezultatai atskleidžia klinikinės inercijos problemą: LOPL diagnozuojama per vėlai, pacientai per retai siunčiami gydytojui pulmonologui konsultuoti, o ankstesnė gydymo keitimo intervencija galėtų stabdyti ligos eigą, kol nėra išeikvotos kompensacinės organizmo galimybės, taip gerinant sergančiųjų gyvenimo kokybę. Siekiant užtikrinti veiksmingą LOPL kontrolę Lietuvoje, būtini sisteminiai, technologiniai ir edukaciniai sprendimai.
