Klinikiniai požymiai, dėl kurių sunkia obstrukcine miego apnėja sergantys ligoniai kreipiasi į gydytoją

Santrauka

Obstrukcinės miego apnėjos sindromas – objektyviai nustatyti kvėpavimo sutrikimai miegant (ne mažiau kaip penki per valandą), kurie sąlygoja klinikinius požymius (dažniausiai mieguistumą) dieną ir nulemia darbingumo bei sveikatos pakitimus. Tyrimo tikslas – nustatyti ir įvertinti klinikinius požymius, dėl kurių sergantys sunkia obstrukcine miego apnėja pacientai, kreipiasi į gydytoją. Tyrimo metu atlikta visų 2004–2006 m. Kauno medicinos universiteto Pulmonologijos ir imunologijos klinikos Miego laboratorijoje tirtų pacientų, kuriems nustatyta sunki miego apnėja ir rekomenduotas gydymas nenutrūkstamo oro srauto aparatais, klinikinių ir anamnezės duomenų analizė. Išanalizuota 85 pacientų duomenys, 72 vyrų (amžius – 53,2 ± 11,6 metų) ir 13 moterų (58,6 ± 9,4 metų). Nustatyta, kad sunkia obstrukcine miego apnėja sergančių vyrų mieguistumas (pagal Epworth mieguistumo skalę) – 12,43 ± 5,9 balų buvo didesnis nei moterų (8,0 ± 4,7 balų), esant vienodam kūno masės indeksui (KMI). Pagrindiniai nusiskundimai, dėl kurių pacientai kreipėsi į gydytojus, buvo knarkimas (74,4 proc.), mieguistumas dieną (22 proc.) ir dusulys (15,9 proc.). Moterys į gydytojus kreipėsi vidutiniškai praėjus 7,0 ± 4,2 metų, o vyrai – 12,8 ± 11,04 (p < 0,05) nuo nusiskundimų pradžios. 12,2 proc. tiriamųjų teigė, kad miegant jiems visada sustoja kvėpavimas, o 4,9 proc. nežinojo, kad jiems miego metu būna kvėpavimo pauzių. 9,8 proc. pacientų manė, kad kvėpavimas miegant jiems sustoja retai, 31,7 proc. – retkarčiais, 41,5 proc. – dažnokai. Išvados. Vyrai dėl kvėpavimo sutrikimų miego metu į gydytojus kreipėsi vėliau nei moterys, nors esant vienodam KMI vyrų mie-guistumas buvo didesnis. Knarkimas – dažniausias klinikinis požymis, dėl kurio sergantieji sunkia obstrukcine miego apnėja kreipėsi į gydytojus.