Antrinis imunodeficitas klinikinėje praktikoje

Santrauka

Imunitetas yra organizmo apsaugos būdas, kurio pagrindinė užduotis – išsaugoti vidinę homeostazę, apsaugoti nuo visko, kas genetiškai svetima. Sutrikus šiam gerai sustyguotam apsaugos mechanizmui, ryškėja imuninės sistemos nepakankamumas – imunodeficitas. Imunodeficitas – tai savarankiškų ligų ar lydinčių sindromų grupė, kurioms būdingas imuninės sistemos nepakankamumas. Pagal imuninės sistemos sutrikimo priežastį skiriamas pirminis (įgimtas) ir antrinis (įgytas) imunodeficitas. Medicinos literatūroje aprašomos kelios dažniausios antrinio imunodeficito priežastys. Viena iš jų – virusų, grybelių, bakterijų ar pirmuonių sukeltos infekcijos. Šių priežasčių grupėje labiausiai ištirtas ŽIV sukeltas įgyto imunodeficito sindromas (AIDS). Imuninės sistemos sutrikimų nustatoma ir navikinėmis ligomis sergantiems pacientams. Pastebėta, kad sergant Valdenštremo makroglobulinemija, mielomine liga, lėtine limfoleukemija mažėja B limfocitų kiekis, tuo tarpu sergant Hodžkino limfoma ar solidiniais navikais pažeidžiama T limfocitų funkcija. Antrinį imunodeficitą sukelia imunosupresantai, chemoterapiniai vaistai, sisteminės ligos, nudegimai, cukrinis diabetas, inkstų ligos ir kt. Visi šie veiksniai lemia skirtingų imuninės sistemos grandžių pažeidimus.